Kodėl jaunimas turėtų eiti balsuoti ateinančiuose savivaldos rinkimuose?
Toks diskusijos pavadinimas ir jos apskritas stalas, kurio dalyviai – vienas jaunimo atstovų valdininkas, politologijos dėstytojas ir aš. Deja, teko atlaikyti diskusiją ir bendravimą vienam.
Pradžioje, kai sulaukiau Klaipėdos liberalaus jaunimo organizacijos atstovo Sauliaus skambučio, tokia diskusija man pasirodė šiek tiek neprasminga.
Tautoje sakoma: jeigu vasarį pastoviai laikosi šalčiai, bus karšta vasara. Kol kas turime nuostabiai gražią žiemą. Seniai jau pamename tokias pusnis. Kitą žiemą reikėtų pirkti slides.
Asociacija, matydama pusnyse paskendusį miestą, Vasario 15 d. 12 val. ragina miestiečius išeiti į kiemus, gatves, aikštes, skverus ir kastuvų pagalba sumažinti sniego pusnis. Kviečiame miesto merą ir visą savivaldybės administraciją, politines partijas, įmones, mokyklų bendruomenes susijungti bendrai akcijai.
Šalta, bet vistiek savijauta maloni. Šaltukas kandžioja vaikų žandus, tačiau jie gali mėgautis ilgai laukta žiema. Pamenu tuos laikus, kai dienų dienas leisdavome lauke, žiemą žaisdavome ledo ritulį… Žiemos būdavo rimtos. Buvo sunkus gyvenimas, bet visi išgyveno tuos sunkius laikus, kai net negalėjome galvoti apie demokratiją. Likdavo tenkintis tuo, ką turi ir laukti…
Kartais viskas daug paprasčiau, negu atrodo. Štai vakar smarkiai pasnigo, ir pusė miesto „varė“ ant kelininkų, gatvių valytojų. Kiek energijos išėjo veltui (pinigus tai skaičiuojam, savo energijos – vis dar ne). O juk paprasčiau būtų paimti kastuvą ir nukasti bent įėjimą į savo laiptinę. Tylus, bet geras darbas. Dažnai vaikštau pėsčia: dienos bėgyje per Klaipėdą „sumindama“ ne vieną kilometrą, stebiu žmonių veidus, klausausi jų pokalbių nuotrupų, išduodančių nuotaikas, išgyvenimus, viltis. Bandau suvokti, kas žmonės yra miestui ir kas žmonėms yra miestas. Be priekaištų, kad Klaipėdoje viskas labai blogai, be burnojimų, kokia bloga „ta valdžia“. Įspūdis toks: tarsi miestas būtų sau, o žmonės – visiškai sau.
“Daug geriau pačiam duoti, negu kito prašyti”- byloja lietuvių liaudies patarlė. Paskutiniu metu tenka nemažai bendrauti su solidžių kompanijų vadovais apie socialinį futbolo(” FC Klaipėda ” ) atgaivinimo mūsų mieste projektą . Labiausia stebina didžiujų kompanijų požiūris. Pasinaudojama visomis galimybėmis išsisukti, apeliuoti į valdybą , steigėjus ar dar kažką. O atsakingiausiai elgiasi Klaipėdos mažojo verslo atstovai, prisijungdami prie šio projekto. O kokios bendrovės Klaipėdos mieste veikia socialiai atsakingai?
Šį pirmadienį vykęs susitikimas, kuriame buvo aptartos socialinės paslaugos, sukėlė daug minčių. Visų pirma, man buvo malonu matyti, kad šioje srityje dirbantys asmenys, nepaisant iš tiesų sudėtingos situacijos, vis dėlto tiki savo darbu, tiki, kad galima rasti būdų išspręsti šiai sudėtingai situacijai. Tai labai stiprūs ir pagarbos verti žmonės, atiduodantys labai daug jėgų jautriausioms mūsų visuomenės grupėms.
Kažkokia nevykusi man ši diena. Ryte namie pamiršau telefoną. Žinoma, bent jau pailsėjau nuo skambučių. Reikės rytoj visiems perskambinti. Toliau diena klostėsi ne ką geriau: pamiršau susitikimo laiką su darbo biržos vadovu. Net keista, bet kažkaip pažiūrėjęs į darbotvarkę, pamaniau, kad susitikimas – kitu laiku. Bet tuo nuotykiai dar nesibaigė… Sutartu kitu laiku vistiek neatvykau tiksliai, nes neradau adreso. Naikupės 27A, jeigu kam reikėtų darbo biržos ir dar nežinote kur ji yra, tai šiuo adresu pažymėtas pastatas yra už Žvejų rūmų, buvusiame vaikų darželyje. Visgi, įstaiga galėtų iškabinti kokią nuorodą iš pagrindinės gatvės, nes, įtariu, tokių kaip aš, kurie ieško po 20 min.,būna daug. Aišku, kiti pašmaikštautų “kam reikia, tas tikrai ras”…