Mes dar praeitų metų pradžioje viešai pasisakėme, kad kaip organizacija, mes nedalyvausime politikoje, neremsime jokių partijų, sieksime visada būti auksčiau politikos, toleruodami visų partijų dorus, sąžiningus politikus. Mes turime tokie likti ir būti tarp valdžios, valdininkų, organizacijų ir piliečių. Būdami nepriklausomi, mes padarysime miestui daugiau.
Ruduo gražiai nudažė lapus, nors miestas tapo niūresnis dėl saulės trūkumo, gamtoje gražu ir pakankamai šilta… Kiekvienas miestas, mažesnis ar didesnis, turi savo veidą – pagrindinę aikštę, mėgstamas lankytinas vietas, parką ir, žinoma, savo merą. Miestas – tai gyventojai, gražios vietos ir valdžia… Valdžia – kaip mūsų DNR, ji turi būti, kitaip nebūtų rinkimų kampanijos.
Kodėl jaunimas turėtų eiti balsuoti ateinančiuose savivaldos rinkimuose?
Toks diskusijos pavadinimas ir jos apskritas stalas, kurio dalyviai – vienas jaunimo atstovų valdininkas, politologijos dėstytojas ir aš. Deja, teko atlaikyti diskusiją ir bendravimą vienam.
Pradžioje, kai sulaukiau Klaipėdos liberalaus jaunimo organizacijos atstovo Sauliaus skambučio, tokia diskusija man pasirodė šiek tiek neprasminga.
Alpių papėdėje įsikūręs Italijos miestelis nelabai pastebimas šios didelės šalies platumose. Šalis, turinti daugiau kaip 60 milijonų gyventojų, kalnus, pakankamai gerą vyną, kavą ir picą. Šalis su savo temperamentu ir emocija. Verese (82 000 gyventojų) miestelis įsikūręs šalia mados sostinės Milano, kas taip pat, sakykime, savotiškai užgožia galimybę atkreipti į save dėmesį.
Vedamas smalsumo golfui ir naujam golfo laukui Italijoje, atsidūriau Alpių papėdėje, Verese mieste. Kadangi teko matyti nemažai miestų ir miestelių, viskas panašiai ir ten – sava bendruomenė, valdžios ir žmonių palaikomas verslas, aišku, kad ir vietinis futbolo klubas, gyvuojantis jau net nuo 1910-ųjų. Skaitant apie miestą ir jo viziją, patiko aiškūs bendruomenės siekiai ir ateities matymas.
Trumpai apie tai, kaip būna, kai vagiama ir už tai nieko nebūna…
Parašyti paskatino uostamiesčio dienraščio „Klaipėda“ antraštė „Klerkas teisme neišsisuko“. STT pradėtas tyrimas, kuris peraugo į bylą, pasiekė teismą. Viskas kaip ir tvarkoje, tik pažiūrėjus į tos dienos dienraščio nuotrauką ir smagiai nusiteikusį valdininką, kyla daug vidinių prieštaravimų.
„Baroti“ galerijos kiemelis, aplinka, dvelkianti senąja istorine Klaipėda. Saulėta, truputį vėjuota, viskas taip, kaip prie jūros, savame mieste… Ir mes švenčiame pirmąjį Gimtadienį… Renkasi nuoširdžių akių, plačių šypsenų, skirtingų profesijų ir amžiaus svečiai, visi jie geriausi miesto savanoriai, laisva valia susibūrę į organizaciją, kad pakeistų miesto likimą…
Prieš metus birželio 11 d. asociacija „Mano miestas Klaipėda“ pirmą kartą prisistatė visuomenei.
Pagaliau ir pajūrio regionas paragavo šiltų saulės spindulių. Jau kelias savaites šiltais orais galėjo džiaugtis Vilniaus miesto gyventojai – kita Lietuvos pusė. Bet paskutinę savaitę pagaliau atšilo, vasara atėjo ir į mūsų miestą. Ta pačia proga Klaipėdos senamiesčio verslininkai organizavo visiems gyventojams šventę, pavadindami tai vasaros sezono atidarymu. Asmeniškai aš esu labai pasyvus senamiesčio verslininkų organizacijos narys. Kai kurių abejonių kartais kyla dėl organizacijos tikslų ir siekių, bet, kita vertus, kai kurie darbai daromi nuoširdžiai miestui ir tai pagirtina. Kiekviena asociacija ar viešoji įstaiga gali būti naudinga miestiečiams, nes jie judina tuos, kurie miega arba labai gerai apie save galvoja.
Dar vakar gavome sniego… Pavasario ženklų nematyt. Bet, aplankęs Kaziuko mugę, pamačiau pavasarišką nusiteikimą. Gausiai susirinko prekybininkų, daug miestiečių vaikštinėjo, ieškojo mažų malonių daikčiukų sau į namus ar dovanoms. Galvojau – kodėl daugiau susirinko į mugę? Pavargome nuo tikros žiemos, ar nuo sąstingio, valdžios gąsdinimo, kad metai bus sunkūs.
Šimpanzės, sutikusios žmogų, paprastai sprunka – tai suprantama, nes dažnai santykis tarp šių dviejų rūšių atitinka aukos ir plėšrūno santykį.
Vieno dalyko tikrai niekada nesitikėtum iš šimpanzės, nepratusios prie žmogaus, – tai, kad ji, užtikusi žmones, pakviestų visas savo draugužes. Tačiau būtent taip ir atsitiko. Netrukus pasirodė antra šimpanzė. Paskui trečia. Ketvirta. Lapiją apgaubė beprotiškas spiegimas. Atrodė, kad ne D. Morganas ir K. Sans, kurie buvo mokslininkai, o būtent šimpanzės elgiasi taip, lyg būtų atradusios didelį atradimą. (Joshua Foer. Tiesa apie šimpanzes, National Geographic).
Prasidėję metai palengvėjimo verslui ir privačiam gyvenimui neatnešė. Vis tas pats dvigubas informacijos srautas. Kaip to klouno – viena veido pusė juoda, kita balta. Viena informacija – garsiai išsakyta žiniasklaidai ir viešajam sektoriui (mes kylame), kita – į stalčius ir „konfidenciali“ (ką daryti ir per kur dar galima paspausti). Kuo daugiau skaitau ir domiuosi, tuo labiau stiprėja pojūtis, kad visa vykdoma ekonominė (makroekonominė) politika sutelkta į privatumo išstūmimą ir rizikos faktorių didinimą versle.