Ruduo gražiai nudažė lapus, nors miestas tapo niūresnis dėl saulės trūkumo, gamtoje gražu ir pakankamai šilta… Kiekvienas miestas, mažesnis ar didesnis, turi savo veidą – pagrindinę aikštę, mėgstamas lankytinas vietas, parką ir, žinoma, savo merą. Miestas – tai gyventojai, gražios vietos ir valdžia… Valdžia – kaip mūsų DNR, ji turi būti, kitaip nebūtų rinkimų kampanijos.
Kodėl jaunimas turėtų eiti balsuoti ateinančiuose savivaldos rinkimuose?
Toks diskusijos pavadinimas ir jos apskritas stalas, kurio dalyviai – vienas jaunimo atstovų valdininkas, politologijos dėstytojas ir aš. Deja, teko atlaikyti diskusiją ir bendravimą vienam.
Pradžioje, kai sulaukiau Klaipėdos liberalaus jaunimo organizacijos atstovo Sauliaus skambučio, tokia diskusija man pasirodė šiek tiek neprasminga.
Alpių papėdėje įsikūręs Italijos miestelis nelabai pastebimas šios didelės šalies platumose. Šalis, turinti daugiau kaip 60 milijonų gyventojų, kalnus, pakankamai gerą vyną, kavą ir picą. Šalis su savo temperamentu ir emocija. Verese (82 000 gyventojų) miestelis įsikūręs šalia mados sostinės Milano, kas taip pat, sakykime, savotiškai užgožia galimybę atkreipti į save dėmesį.
Vedamas smalsumo golfui ir naujam golfo laukui Italijoje, atsidūriau Alpių papėdėje, Verese mieste. Kadangi teko matyti nemažai miestų ir miestelių, viskas panašiai ir ten – sava bendruomenė, valdžios ir žmonių palaikomas verslas, aišku, kad ir vietinis futbolo klubas, gyvuojantis jau net nuo 1910-ųjų. Skaitant apie miestą ir jo viziją, patiko aiškūs bendruomenės siekiai ir ateities matymas.
Daug diskutuojama apie žaliuosius plotus, želdinius ir rekreacines zonas mūsų mieste. Ar pakankamai mes turime žaliųjų plotų? Daugelio manymu, Klaipėdoje šiuo klausimu nėra blogiausia situacija. Daugiau diskutuotinas klausimas apie šitų želdinių, žaliųjų plotų priežiūrą ir gėlynų kokybę. Daugelyje vietų galime džiaugtis, kad viešose vietose esantys gazonai miesto administracijos iniciatyva yra nupjauti. Ir tik tiek… tokia ir priežiūra. Centrinėse miesto vietose geriau – auga menkavertės gėlės. Taigi turime žalių plotų. Parkai, taip juose yra medžių – paprastučių, seniai augančių, sutvarkytų, bet tikrai ne tokių, kurie galėtų būti vadinami parko medžiais. Tam reikia priežiūros – medžių atsodinimo, suolelių sutvarkymo.
Trumpai apie tai, kaip būna, kai vagiama ir už tai nieko nebūna…
Parašyti paskatino uostamiesčio dienraščio „Klaipėda“ antraštė „Klerkas teisme neišsisuko“. STT pradėtas tyrimas, kuris peraugo į bylą, pasiekė teismą. Viskas kaip ir tvarkoje, tik pažiūrėjus į tos dienos dienraščio nuotrauką ir smagiai nusiteikusį valdininką, kyla daug vidinių prieštaravimų.
„Baroti“ galerijos kiemelis, aplinka, dvelkianti senąja istorine Klaipėda. Saulėta, truputį vėjuota, viskas taip, kaip prie jūros, savame mieste… Ir mes švenčiame pirmąjį Gimtadienį… Renkasi nuoširdžių akių, plačių šypsenų, skirtingų profesijų ir amžiaus svečiai, visi jie geriausi miesto savanoriai, laisva valia susibūrę į organizaciją, kad pakeistų miesto likimą…
Prieš metus birželio 11 d. asociacija „Mano miestas Klaipėda“ pirmą kartą prisistatė visuomenei.
Pagaliau ir pajūrio regionas paragavo šiltų saulės spindulių. Jau kelias savaites šiltais orais galėjo džiaugtis Vilniaus miesto gyventojai – kita Lietuvos pusė. Bet paskutinę savaitę pagaliau atšilo, vasara atėjo ir į mūsų miestą. Ta pačia proga Klaipėdos senamiesčio verslininkai organizavo visiems gyventojams šventę, pavadindami tai vasaros sezono atidarymu. Asmeniškai aš esu labai pasyvus senamiesčio verslininkų organizacijos narys. Kai kurių abejonių kartais kyla dėl organizacijos tikslų ir siekių, bet, kita vertus, kai kurie darbai daromi nuoširdžiai miestui ir tai pagirtina. Kiekviena asociacija ar viešoji įstaiga gali būti naudinga miestiečiams, nes jie judina tuos, kurie miega arba labai gerai apie save galvoja.
Ramiai stebėdamas mieste vykstančius procesus, vis dėlto negaliu susilaikyti neparašęs. Matydamas procesus, vykdomus valdžioje esančių žmonių, kurie priima vienokius ar kitokius sprendimus, daugeliu atvejų prieš akis iškyla nedarnios šeimos paveikslas. Kai šeimoje suaugę ar daugiau įtakos turintys žmonės priima vienpusius sprendimus, kai tie sprendimai jiems atrodo labai protingi, savalaikiai ir nekvestionuojami. Kitai gi šeimos daliai, mažesniam ar neturinčiam įtakos jos nariui, net nesuteikiama teisė pasisakyti. O jeigu ir leidžiama, tai jo elementariai neklausoma. O tik reikėtų pabendrauti, išklausyti ir galiausiai būtų randamas teisingiausias sprendimas. Bet tas valdžioje esančio visažinio sindromas pasireiškia vis stipriau ir vis daugiau padaroma klaidingų sprendimų.
Dar vakar gavome sniego… Pavasario ženklų nematyt. Bet, aplankęs Kaziuko mugę, pamačiau pavasarišką nusiteikimą. Gausiai susirinko prekybininkų, daug miestiečių vaikštinėjo, ieškojo mažų malonių daikčiukų sau į namus ar dovanoms. Galvojau – kodėl daugiau susirinko į mugę? Pavargome nuo tikros žiemos, ar nuo sąstingio, valdžios gąsdinimo, kad metai bus sunkūs.
Šimpanzės, sutikusios žmogų, paprastai sprunka – tai suprantama, nes dažnai santykis tarp šių dviejų rūšių atitinka aukos ir plėšrūno santykį.
Vieno dalyko tikrai niekada nesitikėtum iš šimpanzės, nepratusios prie žmogaus, – tai, kad ji, užtikusi žmones, pakviestų visas savo draugužes. Tačiau būtent taip ir atsitiko. Netrukus pasirodė antra šimpanzė. Paskui trečia. Ketvirta. Lapiją apgaubė beprotiškas spiegimas. Atrodė, kad ne D. Morganas ir K. Sans, kurie buvo mokslininkai, o būtent šimpanzės elgiasi taip, lyg būtų atradusios didelį atradimą. (Joshua Foer. Tiesa apie šimpanzes, National Geographic).