Tadas Šatkauskas

Turbūt daugeliui iš mūsų teko lankytis ir bent akies krašteliu žvilgterti į svečias šalis bei grožėtis tų kraštų išpuoštais miestais, išgražintais senamiesčiais. Savaime suprantama tokie kontrastingi vaizdai, lyginant su mus supančia aplinka, be galo žavi. Taip pat turbūt teko sutikti ar bent girdėti plačiai sklindančias kalbas apie filantropus – žmones, kurie be jokio atlygio negaili ne tik gero žodžio ar patarimo, bet ir mielai sutinka pagelbėti kituose kasdieniuose varguose kuo galėdami, iš žmogiškųjų paskatų aukojant ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes jų stokojantiems žmonėms. O dabar pabandykite įsivaizduoti tokį MŪSŲ miestą Klaipėdą, sudėjus šiuos dalykus į visumą.

Pagaliau ir pajūrio regionas paragavo šiltų saulės spindulių. Jau kelias savaites šiltais orais galėjo džiaugtis Vilniaus miesto gyventojai – kita Lietuvos pusė. Bet paskutinę savaitę pagaliau atšilo, vasara atėjo ir į mūsų miestą. Ta pačia proga Klaipėdos senamiesčio verslininkai organizavo visiems gyventojams šventę, pavadindami tai vasaros sezono atidarymu. Asmeniškai aš esu labai pasyvus senamiesčio verslininkų organizacijos narys. Kai kurių abejonių kartais kyla dėl organizacijos tikslų ir siekių, bet, kita vertus, kai kurie darbai daromi nuoširdžiai miestui ir tai pagirtina. Kiekviena asociacija ar viešoji įstaiga gali būti naudinga miestiečiams, nes jie judina tuos, kurie miega arba labai gerai apie save galvoja.

Kazys Paulikas

Šimpanzės, sutikusios žmogų, paprastai sprunka – tai suprantama, nes dažnai santykis tarp šių dviejų rūšių atitinka aukos ir plėšrūno santykį.

Vieno dalyko tikrai niekada nesitikėtum iš šimpanzės, nepratusios prie žmogaus, – tai, kad ji, užtikusi žmones, pakviestų visas savo draugužes. Tačiau būtent taip ir atsitiko. Netrukus pasirodė antra šimpanzė. Paskui trečia. Ketvirta. Lapiją apgaubė beprotiškas spiegimas. Atrodė, kad ne D. Morganas ir K. Sans, kurie buvo mokslininkai, o būtent šimpanzės elgiasi taip, lyg būtų atradusios didelį atradimą. (Joshua Foer. Tiesa apie šimpanzes, National Geographic).

Kazys Paulikas

Sekmadienio popietę visada smagu praleisti su draugais: pakviesti į jaukų restoranėlį, išgerti taurę rūšinio vyno, pasimėgauti vyriausiojo virtuvės šefo įmantriu patiekalu. Tai lyg tradicija ir galimybė pabendrauti, išklausyti draugų planus kitai savaitei – mėnesiui, apie numatomą kelionę atostogoms ar vaikų pasiekimus sporto ar kultūros veiklose… Tačiau sustokime. Tai – mano matyta ištrauka iš gyvenimo Briugės mieste, Belgijoje. Klaipėdos senamiestis, priešingai negu Briugės, atrodo tarsi ką tik čia būtų praėjęs koks cunamis (žmonių beveik neliko). Tik keletą entuziastų gali dar sutikti sekmadienį. Ir kodėl barų šeimininkai neuždaro savo įstaigų? Kai turėjau svečią iš tos pačios Belgijos, jis negalėjo suprasti, kur dingę žmonės, o man – sudėtinga papasakoti, kas čia pas mus įvyko, kada tai prasidėjo ir kokią rasime išeitį.

Goda Aženeckaitė-Petravičienė

Perskaičiau senamiesčio atgaivinimo planą. Iš esmes tarsi viskas ir gerai. Ilgalaikėje perspektyvoje gali atsirasti ir tiltai per pilies gatve, ir tramvajus ir kokie tik nori dalykai. Tačiau skaitant apie tai, kaip savivaldybe skatins kurti naujus viešbučius ir maitinimo įstaigas mieste, tai kyla klausimas – ar jie kartais išeina į miestą? Bent jau praėjusį savaitgali tai miesto kavines buvo visiškai tuščios, įskaitant ir tą mūsų gražųjį Friedricho pasažą. Nežinau, ar reikėtų skatinti kurti viešbučius ir maitinimo įstaigas, kai esami jau neišsilaiko… Juolab, kad visiems atrodo, jog tai labai lengvas verslas, kas yra absoliuti netiesa.

Iki senamiesčio atgaivinimo dar reikia didelius, didelius pamatus pasiklot… nemanot?