Praėjusią savaitę teko patirti smagų jausmą – vienybės, atsakomybės bei pasididžiavimo savo miestu jausmą – kai nuaidėjus paskutiniams dainos “Klaipėdai” akordams, pasigirdo šūksniai “AČIŪ” ir visi scenoje buvę klaipėdiečiai spontaniškai susidaužė rankomis, pakylėti bei spindinčiomis akimis lipo nuo scenos.
Bet apie viską iš eilės…
Turbūt daugeliui iš mūsų teko lankytis ir bent akies krašteliu žvilgterti į svečias šalis bei grožėtis tų kraštų išpuoštais miestais, išgražintais senamiesčiais. Savaime suprantama tokie kontrastingi vaizdai, lyginant su mus supančia aplinka, be galo žavi. Taip pat turbūt teko sutikti ar bent girdėti plačiai sklindančias kalbas apie filantropus – žmones, kurie be jokio atlygio negaili ne tik gero žodžio ar patarimo, bet ir mielai sutinka pagelbėti kituose kasdieniuose varguose kuo galėdami, iš žmogiškųjų paskatų aukojant ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes jų stokojantiems žmonėms. O dabar pabandykite įsivaizduoti tokį MŪSŲ miestą Klaipėdą, sudėjus šiuos dalykus į visumą.
Mieli asociacijos nariai, skaitytojai,
Dėkodamas asociacijos Prezidentui už suteiktą galimybę, noriu Jums papasakoti apie bemaž prieš metus gimusią idėją. Šios idėjos esmė – nedidelis Klaipėdos miesto bendruomenei priklausantis ir tik jai atskaitingas bankelis, veikiantis bendruomeniškumo, kooperacijos bei demokratiško valdymo principais. Tai – Klaipėdos kredito unija.
Ruduo gražiai nudažė lapus, nors miestas tapo niūresnis dėl saulės trūkumo, gamtoje gražu ir pakankamai šilta… Kiekvienas miestas, mažesnis ar didesnis, turi savo veidą – pagrindinę aikštę, mėgstamas lankytinas vietas, parką ir, žinoma, savo merą. Miestas – tai gyventojai, gražios vietos ir valdžia… Valdžia – kaip mūsų DNR, ji turi būti, kitaip nebūtų rinkimų kampanijos.
Kodėl jaunimas turėtų eiti balsuoti ateinančiuose savivaldos rinkimuose?
Toks diskusijos pavadinimas ir jos apskritas stalas, kurio dalyviai – vienas jaunimo atstovų valdininkas, politologijos dėstytojas ir aš. Deja, teko atlaikyti diskusiją ir bendravimą vienam.
Pradžioje, kai sulaukiau Klaipėdos liberalaus jaunimo organizacijos atstovo Sauliaus skambučio, tokia diskusija man pasirodė šiek tiek neprasminga.
Seniai buvau suradęs laiko nuveiktiems ir einamiesiems darbams susisteminti, nors puikiai žinau išmintingą principą – ne paskęsti kasdienybėje, o stabtelėjus pažvelgti į ją ir save iš šalies. Šventiškas „Posmas Klaipėdai“, jachtos „Lietuva“ istorinio žygio per Atlantą dvidešimtmečio minėjimas, „Gyvoji prakartėlė“ – šie asociacijos „Mano miestas Klaipėda“ renginių organizavimo grupės projektai ne tik sulaukė didelio susidomėjimo, bet ir turi potencialo tapti naujomis uostamiesčio tradicijomis.
Daug diskutuojama apie žaliuosius plotus, želdinius ir rekreacines zonas mūsų mieste. Ar pakankamai mes turime žaliųjų plotų? Daugelio manymu, Klaipėdoje šiuo klausimu nėra blogiausia situacija. Daugiau diskutuotinas klausimas apie šitų želdinių, žaliųjų plotų priežiūrą ir gėlynų kokybę. Daugelyje vietų galime džiaugtis, kad viešose vietose esantys gazonai miesto administracijos iniciatyva yra nupjauti. Ir tik tiek… tokia ir priežiūra. Centrinėse miesto vietose geriau – auga menkavertės gėlės. Taigi turime žalių plotų. Parkai, taip juose yra medžių – paprastučių, seniai augančių, sutvarkytų, bet tikrai ne tokių, kurie galėtų būti vadinami parko medžiais. Tam reikia priežiūros – medžių atsodinimo, suolelių sutvarkymo.
Trumpai apie tai, kaip būna, kai vagiama ir už tai nieko nebūna…
Parašyti paskatino uostamiesčio dienraščio „Klaipėda“ antraštė „Klerkas teisme neišsisuko“. STT pradėtas tyrimas, kuris peraugo į bylą, pasiekė teismą. Viskas kaip ir tvarkoje, tik pažiūrėjus į tos dienos dienraščio nuotrauką ir smagiai nusiteikusį valdininką, kyla daug vidinių prieštaravimų.
Pagaliau ir pajūrio regionas paragavo šiltų saulės spindulių. Jau kelias savaites šiltais orais galėjo džiaugtis Vilniaus miesto gyventojai – kita Lietuvos pusė. Bet paskutinę savaitę pagaliau atšilo, vasara atėjo ir į mūsų miestą. Ta pačia proga Klaipėdos senamiesčio verslininkai organizavo visiems gyventojams šventę, pavadindami tai vasaros sezono atidarymu. Asmeniškai aš esu labai pasyvus senamiesčio verslininkų organizacijos narys. Kai kurių abejonių kartais kyla dėl organizacijos tikslų ir siekių, bet, kita vertus, kai kurie darbai daromi nuoširdžiai miestui ir tai pagirtina. Kiekviena asociacija ar viešoji įstaiga gali būti naudinga miestiečiams, nes jie judina tuos, kurie miega arba labai gerai apie save galvoja.
Ramiai stebėdamas mieste vykstančius procesus, vis dėlto negaliu susilaikyti neparašęs. Matydamas procesus, vykdomus valdžioje esančių žmonių, kurie priima vienokius ar kitokius sprendimus, daugeliu atvejų prieš akis iškyla nedarnios šeimos paveikslas. Kai šeimoje suaugę ar daugiau įtakos turintys žmonės priima vienpusius sprendimus, kai tie sprendimai jiems atrodo labai protingi, savalaikiai ir nekvestionuojami. Kitai gi šeimos daliai, mažesniam ar neturinčiam įtakos jos nariui, net nesuteikiama teisė pasisakyti. O jeigu ir leidžiama, tai jo elementariai neklausoma. O tik reikėtų pabendrauti, išklausyti ir galiausiai būtų randamas teisingiausias sprendimas. Bet tas valdžioje esančio visažinio sindromas pasireiškia vis stipriau ir vis daugiau padaroma klaidingų sprendimų.