Praėjusią savaitę teko patirti smagų jausmą – vienybės, atsakomybės bei pasididžiavimo savo miestu jausmą – kai nuaidėjus paskutiniams dainos “Klaipėdai” akordams, pasigirdo šūksniai “AČIŪ” ir visi scenoje buvę klaipėdiečiai spontaniškai susidaužė rankomis, pakylėti bei spindinčiomis akimis lipo nuo scenos.
Bet apie viską iš eilės…
Mes dar praeitų metų pradžioje viešai pasisakėme, kad kaip organizacija, mes nedalyvausime politikoje, neremsime jokių partijų, sieksime visada būti auksčiau politikos, toleruodami visų partijų dorus, sąžiningus politikus. Mes turime tokie likti ir būti tarp valdžios, valdininkų, organizacijų ir piliečių. Būdami nepriklausomi, mes padarysime miestui daugiau.
Kažkodėl priimta manyti, kad pasnykas – tai nevalgymas mėsos, pieno ar kitų gyvulinės kilmės produktų. Tai mūsuose jau beveik tapo tradicija, tačiau ar tikrai Šventasis raštas ir mūsų protėviai rūpinosi tik mūsų skrandžio turiniu?..
Turbūt daugeliui iš mūsų teko lankytis ir bent akies krašteliu žvilgterti į svečias šalis bei grožėtis tų kraštų išpuoštais miestais, išgražintais senamiesčiais. Savaime suprantama tokie kontrastingi vaizdai, lyginant su mus supančia aplinka, be galo žavi. Taip pat turbūt teko sutikti ar bent girdėti plačiai sklindančias kalbas apie filantropus – žmones, kurie be jokio atlygio negaili ne tik gero žodžio ar patarimo, bet ir mielai sutinka pagelbėti kituose kasdieniuose varguose kuo galėdami, iš žmogiškųjų paskatų aukojant ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes jų stokojantiems žmonėms. O dabar pabandykite įsivaizduoti tokį MŪSŲ miestą Klaipėdą, sudėjus šiuos dalykus į visumą.
Savo tekstą apie mūsų asociacijos sporto grupės veiklos apžvalgą bei atnaujintą veiklą šiandien pavadinau “Tęstinumas ir rotacija” – ką byloja šie du žodžiai? Man jie tiesiogiai atspindi mūsų grupės mintis, kilusias po praėjusią savaitę surengto sporto grupės susitikimo, kur susitikę aptarėme praėjusių metų nuveiktus darbus, numatėme gaires šių metų veiklai bei išsirinkome naują grupės vadovą, kuris savo idėjomis, tikiuosi, pritrauks į grupę ir naujų MMK narių.
Ruduo gražiai nudažė lapus, nors miestas tapo niūresnis dėl saulės trūkumo, gamtoje gražu ir pakankamai šilta… Kiekvienas miestas, mažesnis ar didesnis, turi savo veidą – pagrindinę aikštę, mėgstamas lankytinas vietas, parką ir, žinoma, savo merą. Miestas – tai gyventojai, gražios vietos ir valdžia… Valdžia – kaip mūsų DNR, ji turi būti, kitaip nebūtų rinkimų kampanijos.
Seniai buvau suradęs laiko nuveiktiems ir einamiesiems darbams susisteminti, nors puikiai žinau išmintingą principą – ne paskęsti kasdienybėje, o stabtelėjus pažvelgti į ją ir save iš šalies. Šventiškas „Posmas Klaipėdai“, jachtos „Lietuva“ istorinio žygio per Atlantą dvidešimtmečio minėjimas, „Gyvoji prakartėlė“ – šie asociacijos „Mano miestas Klaipėda“ renginių organizavimo grupės projektai ne tik sulaukė didelio susidomėjimo, bet ir turi potencialo tapti naujomis uostamiesčio tradicijomis.
Namas yra pastovi šeimos ar socialinio vieneto gyvenamoji vieta. Taip apibūdinama sąvoka „namai“… O kokie yra vaikų globos namai?
Asociacija „Mano miestas Klaipėda“, tęsdama jau antrų metų tradiciją, organizavo gėlių sodinimo akciją vaikų globos namuose „Danė“. Sutikti buvome labai svetingai. Vadovė ir jos darbuotojai, kaip patys minėjo, su vaikais ruošėsi visą dieną: šlavėsi, laukė svečių. Jiems, tiems jauniems žmonėms ir vaikams, gyvenantiems „Danės“ namuose, mes buvome laukiami svečiai. Taip, mes sodinome gėlytes, bet ne tai buvo svarbiausia. Mes atėjome pas juos į svečius, o jiems reikėjo pamatyti bendruomenės narius, pabendrauti…parodyti savo paruoštus kūrinius.
„Baroti“ galerijos kiemelis, aplinka, dvelkianti senąja istorine Klaipėda. Saulėta, truputį vėjuota, viskas taip, kaip prie jūros, savame mieste… Ir mes švenčiame pirmąjį Gimtadienį… Renkasi nuoširdžių akių, plačių šypsenų, skirtingų profesijų ir amžiaus svečiai, visi jie geriausi miesto savanoriai, laisva valia susibūrę į organizaciją, kad pakeistų miesto likimą…
Prieš metus birželio 11 d. asociacija „Mano miestas Klaipėda“ pirmą kartą prisistatė visuomenei.
Ramiai stebėdamas mieste vykstančius procesus, vis dėlto negaliu susilaikyti neparašęs. Matydamas procesus, vykdomus valdžioje esančių žmonių, kurie priima vienokius ar kitokius sprendimus, daugeliu atvejų prieš akis iškyla nedarnios šeimos paveikslas. Kai šeimoje suaugę ar daugiau įtakos turintys žmonės priima vienpusius sprendimus, kai tie sprendimai jiems atrodo labai protingi, savalaikiai ir nekvestionuojami. Kitai gi šeimos daliai, mažesniam ar neturinčiam įtakos jos nariui, net nesuteikiama teisė pasisakyti. O jeigu ir leidžiama, tai jo elementariai neklausoma. O tik reikėtų pabendrauti, išklausyti ir galiausiai būtų randamas teisingiausias sprendimas. Bet tas valdžioje esančio visažinio sindromas pasireiškia vis stipriau ir vis daugiau padaroma klaidingų sprendimų.