Šimtus kartų girdėjote – už tai, ką šiandien turite savo gyvenime, galite būti dėkingi sau! Turite unikalią galimybę kiekvieną naują dieną formuoti patys. Ir tai yra tiesa. Sakysite, kad daug kas priklauso nuo aplinkos? Taip. Iš dalies. Aplinka mus įtakoja. Žiniasklaida, artimieji, karminiai dalykai. Tačiau yra dvi grupės žmonių – vieni jų paklusniai reaguoja į aplinką, kiti kuria savo aplinką patys. Vieni žmonės entuziastingai vardija kliūtis savo gyvenime, taip nuramindami save “matai, aš tikrai nieko negaliu pakeisti!”, kiti atvirai klausia savęs “ko aš iš tikrųjų noriu?” ir sėkmingai įgyvendina savo svajones, o kliūtis priima kaip iššūkį.  

Deja, net 80 % žmonių patogiai įsitaiso savo komforto zonoje ir jokiu būdu neįsileidžia svajonių į savo gyvenimus. O galėtų… Juk svajonės turi stulbinamą savybę – jos pildosi! Ko reikia, kad mūsų ambicingi norai taptų realybe? Pirma – leisti sau pasvajoti; antra – pažinti savo gilesnius sluoksnius; trečia – pritraukti padedančią aplinką; ketvirta – imtis efektyvių veiksmų; penkta – švęsti  teigiamus rezultatus. Svarbiausia sąlyga – jums turi būti be galo malonu tai daryti.

Patikėti, kad galima gyventi kitaip, trukdo racionalusis protas. Jis reikalauja įrodymų, faktų, objektyvių pavyzdžių. Priešingu atveju, “visa tai nesąmonė! Beletristika! Netikiu! Gyvenimas yra gyvenimas…” Patys geriausi įrodymai užsispyrusiam protui yra mūsų pačių pokyčiai. O teigiamiems pokyčiams reikalingas naujas “scenarijus”, kurį padeda susikurti nauja informacija.

Kai žmogus išsikelia ambicingą tikslą pirmą kartą, jam dažniausiai sunku patikėti jo realizavimu – „nejau tai įmanoma?“. Jis bando įtikinti save „įmanoma…įmanoma…“, užgniaužti abejones. Kartais protas tiki aklai, tad nieko nemato ir negirdi. Protas stebi, kad tik neprasprūstų nė viena abejonė. Tačiau vos tik atsipalaiduojame vėl pajuntame abejones „nesąmonė…tik save apgaudinėju…“, dvasinį diskomfortą, nusivylimą. Tada natūraliai kyla klausimas – „tai, kaip tuo patikėti?“

Mes galime kuriam laikui apgauti protą, bet mes niekada neapgausime savo sielos. Jei tenka save įkalbinėti, įtikinėti – nesvarbu kaip, su entuziazmu ar per prievartą, – vadinasi netikime, neapgaudinėkime savęs. Tikrasis tikėjimas – tai jau ne tikėjimas, kad mums pavyks, bet žinojimas, kad mums pavyks.

Kaip galima žinoti, kad pavyks, jei net patikėti tuo sunku? Mūsų vidus visada žino, kad bus „taip“ arba „ne“. Protas irgi nori žinoti. Tačiau protas gali patikėti tik faktais, dėsniais. Toks jau jis yra. Racionalus. Kai mūsų protas susiduria su faktu, mes jau tiesiog žinome, „patyriau, žinau“. Tačiau, kai protas nemato, negali pačiupinėti, pats įsitikinti, jis dažniausiai netiki. O ateities nepačiupinėsi… Ką daryti?

Nenuginčijamas dėsnis yra toks – tikslo realizavimas priklauso nuo mūsų teisingo pasirinkimo. Mes pasiekiame tikslą teisingai pasirinkdami. Taigi, galime įtikinėti, įkalbinėti save ir kitus, kad mums pavyks, ir išeikvoti be galo daug energijos. Tai beprasmiška. Trokštamų rezultatų turbūt neatneš. Arba mes tiesiog žinome, kad mums pavyks, jei pasirinksime tinkamiausius būdus tikslui pasiekti. Reikia tik tinkamai pasirinkti.

Tokiu atveju, kaip žinoti, koks pasirinkimas teisingiausias, atnešantis sėkmę? Kaip teisingai pasielgti? Svarbiausia yra ne tikėjimas, kad pasieksite tikslą, o viltis. Viltis – tai žinojimas, kad ne viskas prarasta ir išeitis yra. Abejojimas savo sėkme dingsta, kai atsiranda viltis. Įsivaizduokite užsimerkusį žmogų, besidaužantį į lango stiklą, kai šalia atidarytos durys. Žmogui „įkalta į galvą“, kad jei matai tikslą, reikia bėgti tiesiai į jį. Jokių kitų variantų, tik tiesiai. Jis mato tikslą ir daužosi į stiklą, o rezultato jokio. Mes kartais nežinome, kaip pasiekti tikslą, mums kartais atrodo, kad neturime iš ko rinktis, todėl liekame ten, kur buvę ir tenkinamės tuo, ką turime. Bet kai suvokiame, kad durys atviros, net, jei jų šalia nematyti, mes įgyjame viltį. Išeitį visada galima surasti. Visada.

Visus atsakymus turime savo viduje (sieloje, pasąmonėje, širdyje…). Todėl svarbu yra išgirsti save. Kai tai padarysime, mes aiškiai žinosime viską. Tam reikia atpalaiduoti proto kontrolę. Įsiklausyti į savo būseną. Ką jaučiate – dvasinį komfortą ar diskomfortą? Stebėti bent menkiausius dvasinio diskomforto požymius. Neignoruoti dvasinio diskomforto, atvirkščiai, paisyti jo. Jis praneša apie galimus klaidingus pasirinkimus, kurių galime sėkmingai išvengti. Kai pasirinkimas yra teisingas, mes jaučiame malonumą, atsiranda galinga motyvacija veikti, stiprus jausmas, kad tai yra būtent tai, ko mums reikia. Mes jaučiame palaimą.

Jeigu turite tikslą, bet kyla abejonės – pavyks ar ne, palikite jas nuošalėje ir kol kas negalvokite apie tikslo pasiekimo būdus, bet įsigyvenkite į skaidrę, kurioje tikslas jau pasiektas. Mintyse aiškiai matykite save paveiksliuką, ką jaučiate, kokius kvapus užuodžiate, kokios vyrauja spalvos, kokius girdite garsus, ką matote ir galite paliesti, ir t.t. Taip darydami realybėje pradėsite pastebėti progas, kurios padės įgyvendinti tikslus, sąmoningai ir nesąmoningai imsitės atitinkamų veiksmų, artinančių jus prie tikslo. Tuo metu pradės rastis galimybės, apie kurias net neįtarėte. Kaskart įsivaizduodami savo tikslą ir įsiklausydami į savo dvasinę būseną, priimsite teisingus sprendimus. Pasiteisins jūsų viltys. Kas „keisčiausia“….jūsų tikslas materializuosis taip greitai, dažniausiai pačiais netikėčiausiais būdais, kad net nespėsite susigaudyti, „kaip čia taip?“. Kaskart tokie „stebuklai“ stebins, prie jų turbūt nepriprantama.

Kai turėsite tikslą, viltis padės veikti, dvasinis komfortas – teisingai pasirinkti. Rezultatas – pasiektas tikslas. Jeigu jums nepavyks, gal nematote atvirų durų?…

Sėkmės siekiantiems!

Sandra Bogdanova