Rita Kasparavičiūtė

Nepastebėjau ar bobų vasaros saulė šį rudenį pabronzino Klaipėdos svyruonėlius beržus. Nepastebėjau ar žmonės gatvėse šiemet vėl taip pat nesišypso. Nacionaliniai kenčiančių rūpintojėlių veidai atbukina visus stebėjimosi pojūčius ir sunaikina bet kokį komunikavimo ir kontaktavimo su sociumu jausmą.

Kartais norisi išjudinti patį laiką, kad būtų ką prisiminti. Pasak Dostojevskio, vienas šventas prisiminimas, geriausias išsilavinimas. May you stay forever young – laimina mano kelią du kartus per savaitę Bob Dylan hitas.

Kad būtum amžinai jaunas,

Kad Dievas saugotų ir globotų Tave,

Kad išsipildytų tavo svajonės,

Kad pažintum tiesą ir visada vaikščiotum šviesoje,

Kad darytum kitiems tai, ko lauki iš kitų,

Kad tavo rankos visada būtų užimtos,

Kad būtum tvirtas pasikeitimų vėjams papūtus,

Kad būtum amžinai jaunas….

Šitos eilutės kažkodėl nuostabiai tinka mūsų kiekvieno kasdienio gyvenimo ideologijai. Kartais iš prasilenkiančių biografijos partnerių tenka išgirsti, kad lenktynių bolidas nebestartuoja iš pirmųjų pozicijų, kad trasos ratai įveikiami vis sunkiau, kad nebepavyksta išlaužti staigių posūkių, jauti dylančių padangų kvapą ir padidėjusias kuro sąnaudas.

Ir kartais girdėdama tokias transliacijas vis labiau įsitikinu, kad net jei nuolat persekios Gyvenimo 1 lenktynių azartiškas gausmas, jau vis rečiau kilsiu liftu į nugalėtojo aukštą, nebežengsiu pergalės podiumu ir netaškysiu ant įsiaudrinusios publikos pergalės šampano.

Tačiau alternatyvi pasirinkimo galimybė diktuoja kitą maršrutą: galima vairuoti vietinės geografinės platumos asfalto plentu su mintimi, kad geriausi laikai jau veidrodėlyje ant priekinio stiklo su vaizdu į nuvažiuotą kelią, ir nors dar žiūri pirmyn, mašina užtikrintai rieda DRIVE režimu, jauti, kad praeities kaskart bus vis daugiau nei ateities.

Net ir kalendoriškai.

Kažkas sakė, kad jaunystė tai liga nuo kurios pasveiksta visi.

Maršrutas, greitis, trajektorija, kryptis – kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. Apsisprendimas – būti už, būti prieš, ar nebūti. Buvimas asociacijoje – tai deklaratyvus už, buvimas šalia – negatyvi kritika, tai taip pat teigiamybė. Buvimas niekur – yra didžiausia egzistencinė, socialinė griūtis. Drungną linkstama išspjauti – drįsčiau parafrazuoti Biblijos mintį.

Būrimas jūros akmenėliais, stebėjimas išskrendančių paukščių – judesys, kuris gal paskatins kiekvieną mūsų miesto gyventoją priimti sprendimą – būti akmenėliu grindinio take, ar būti akmeniu, turinčio skulptūros perspektyvą.

Jūra žino sprendimą.

Epizodiškas bėgimas klaipėdietišku pajūriu dažnai jungia atminties monitorius, kviečiančius peržiūrėti čia išgyventus serialus, leistis į prisiminimų galerijas su žmonių veidais, su visais judesiais ir visų spalvų išgyvenimais.

Miestas per metus praleistus čia pasikeitė.

Kitokia jau ir aš.

Viskas yra kintanti forma ir būvis.

Jūra ir dangus liejosi į vientisą, mėlyną, visa uždengiančią pašvaistę. Taip nenupieštų net prisiliuobęs Van Gogas. Nesąmoningi kalambūrai vis dažniau transformavosi pasąmonėje lydint saulę ant vienišos Olandų Kepurės. Pajūris atrodė skurdžiai. Kažkada labai smėlėtas dabar lyg apsinuoginęs našlys demonstravo visus savo atributus.

Rinkau akmenėlius.

Po ramų jūros vandenį plaukiojo dvi antys.

Atskrido dvi žuvėdros.

Grįžau ant skardžio. Palydėti saulės.

Jei ji tik nepersigalvos nusileisti.