Goda Aženeckaitė-Petravičienė

Savo mintį, kaip visada, pradėsiu Klausimu Tau ir sau:

„Ką AŠ šiandien galiu padaryti, kad ši diena būtų viena geriausių mano gyvenime?“

Realiai, kai nėra pinigų miesto ir valstybės biudžete, auga bedarbystė, kai siaučia gripas, tai yra vienas iš esminių klausimų. O jo įgyvendinimas dažnai nieko nekainuoja, nes retas kuris nuoširdžiai sau atsako, jog reikia dar daugiau materialinių gėrybių. Natūraliai pradedame galvoti apie prasmingus darbus.

Viena iš minčių, kilusi šiandien, yra neįgaliųjų integracija į visuomenę. Turbūt teko apie tai girdėti? Skamba labai gražiai. Tačiau ką kiekvienas iš mūsų padarėme, kad tai realiai įvyktų?

Pavyzdžiui, mokantis eilinėje JAV mokykloje, klasėse sėdėdavau šalia žmonių ratukuose. Išskyrus šį faktą, jie visiškai tokie pat moksleiviai. Jiems nereikalingas joks ypatingas dėmesys, jie nereikalauja kažkokių išimčių. Jie dalyvauja mokyklos šokiuose, aktyviai sportuoja, per pertraukas lygiai taip pat skuba užsiimti geresnę vietą eilėje prie priešpiečių. Tiesiog ten ugdomas supratimas, kad tai yra pilnavertis visuomenės narys. Todėl šie žmonės vėliau kuria šeimas, sėkmingai įsidarbina, moka mokesčius.

Lietuvos mokyklose, deja, neturėjau tokių draugų. O ir mūsų populiariuosiuose „Akropoliuose“ retai matome žmonių kad ir su fizine negalia. Ar jų pas mus mažiau?

Vargu… Neįgalieji sudaro apie 10 procentų visuomenės. Jų tarpe yra visokių žmonių – ir linksmų, ir piktų, ir optimistų, ir praradusių viltį. Tačiau visuomenėje yra daug nepagrįstų nuomonių, susijusių su neįgaliaisiais, ir tai labai trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą. Tikiu, kad kiekvienas rasime po kokį nors pavyzdį, įrodantį, kad mūsų neigiamas požiūris būtų pateisintas, tačiau yra ir faktų, kurie rodo, kad būna ir kitaip. Vienas iš pavyzdžių yra socialinį statusą turinčios įmonės. Jos įdarbina neįgaliuosius. Kai kas labai stebisi, kad žmonės, kurie gauna nors ir mažas, bet stabilias išmokas neribotą laiką dar papildomai ieško darbo! Šiandien norinčiųjų dirbti yra daug daugiau nei pavyksta įdarbinti. Daugelis mūsų net nežinome, kad tam tikrą gaminį pagamino kokią nors negalią turintis asmuo. Kartais nežinome, kad mums maloniu balsu telefonu į klausimus atsako kokią nors negalią turintis asmuo. Mums tai visai netrukdo. Tačiau kas įvyksta, kai tas pats žmogus nori dirbti kartu su mumis?

Tiesios pabandykime kiekvienas sau ar išreikšdami mintis komentaruose pamąstyti:

„Kaip AŠ šiandien galiu paskatinti neįgaliųjų integraciją į visuomenę?“

Jie turi pasirinkimą, jie gali nieko neveikti. Tačiau dauguma neįgaliųjų vis dėlto renkasi bendravimą ir darbą. Kaip į tai reaguojame mes? Kas realiai atsakingas už neįgaliųjų integraciją?