Ramiai stebėdamas mieste vykstančius procesus, vis dėlto negaliu susilaikyti neparašęs. Matydamas procesus, vykdomus valdžioje esančių žmonių, kurie priima vienokius ar kitokius sprendimus, daugeliu atvejų prieš akis iškyla nedarnios šeimos paveikslas. Kai šeimoje suaugę ar daugiau įtakos turintys žmonės priima vienpusius sprendimus, kai tie sprendimai jiems atrodo labai protingi, savalaikiai ir nekvestionuojami. Kitai gi šeimos daliai, mažesniam ar neturinčiam įtakos jos nariui, net nesuteikiama teisė pasisakyti. O jeigu ir leidžiama, tai jo elementariai neklausoma. O tik reikėtų pabendrauti, išklausyti ir galiausiai būtų randamas teisingiausias sprendimas. Bet  tas valdžioje esančio visažinio sindromas pasireiškia vis stipriau ir vis daugiau padaroma klaidingų sprendimų.

Tokie  sprendimai mieste, kaip  neleidimas baikeriams važiuoti per miestą. Gal baikeriai ir negali važiuoti, gal ir bendruomenė taip nuspręstų? O  gal pasielgtų taip, kaip viename Floridos mieste, kur rengiami Jungtinių Amerikos Valstijų baikerių suvažiavimai. Teko klausinėti vietinių  šio miestelio gyventojų apie tai. Sakė, jog triukšmo yra, bet kiek pajamų miestelis gauna… Ir kiek emocijų… Tai atperka viską. Bet komisija, kuri nusprendė, viską juk  geriau žino…

Kitas ne ką mažiau įdomus faktas, tai leidimas senamiesčiu važiuoti  sunkiasvoriams autobusams, bet draudimas lengviesiems automobiliams. Saugaus eismo komisija nusprendė, kad automobiliai Biržos tiltą gadina, todėl  ir įsigalios draudimas važiuoti automobiliais. Visa tai gal ir būtų teisinga, jeigu būtų pasitarę, su SAVO miesto gyventojais. Manau negalima priiminėti sprendimų mažai grupelei žmonių, kurie įtakoja daugumą bendruomenės gyventojų.

Bet yra taip kaip yra, ir lyg negali būti kitaip… O gal gali?

Ar ne geriau būtų, užuot smerkus blogį, skleisti gėrį?    Egziuperi Sent Antuanas (1900-1944). Šis prancūzų rašytojas lakūnas mėgo tylą ir skrydį naktį, jis pasisakė už gėrį, gal net nesmerkdamas blogio.

Kaip gi mes turime elgtis? Kai kas net negalvoja keistis, tik porina gražias kalbas ir džiugina ateities vizijomis, kurios gal ir išsipildys, kai mes jau būsime ne šioje žemėje. Teisingai dabar  sakoma „kainos Lietuvoje – prieinamos: prieini prie prekės, pažiūri  ir eini toliau…“

 Turėsime areną Klaipėdoje ir išsispręs visos sporto problemos… Nejaugi?

Bet turime kuo šiandien pasidžiaugti. Jau gegužės pradžioje į savo vietą turėtų sugrįžti pasukamasis tiltelis. Tilteliu trumpinsime kelią iš Senosios perkėlos į Kruizinių laivų terminalą. Remontas truko nuo 2008 metų… Kaip vertinate tokį ilgą remonto procesą? Kaip skelbia dienraščiai, projektas atsiėjo apie 800 tūkst. litų. Tikrai – projektas…

Be galo sunku matyti gėrį ir nutylėti blogį… Ar turime būti labiau kantrūs? O gal pradėti suprasti, kad laikas keistis?