Gintaras Bendžius

Mintis apie tai, kad mūsų senamiestį beveik visiškai apleido ne vieną amžių čia klestėjusi teatro dvasia, man ir mano bendraminčiams kirbėjo dar gerokai prieš įkuriant asociaciją „Mano miestas Klaipėda“. Šiai organizacijai įprasminus miestelėnų vienybę, atsirado progų diskutuoti ir drauge ieškoti būdų įvairiems miesto gyvenimo klausimams spręsti. Kalbėdamiesi su aktoriumi ir režisieriumi Kęstučiu Žilinsku, sutarėme, kad miestui derėtų labiau išnaudoti Dramos teatro erdves.

Žinoma, dabar avarinės būklės pastatas užkonservuotas. Tačiau, tarkime, jo balkonėlis tebėra tvirtas. Jeigu iš jo skambėtų eiliuotas žodis ir gera muzika, neoficialiai Hitlerio balkonu vadinama erdvė įgautų kitokią prasmę. Šis sumanymas patiko ir ryšių su visuomene specialistui Arūnui Liubinavičiui. Vietoje darbinio pavadinimo „Teatro balkonas“ jis pasiūlė skambų, poetišką vardą „Posmas Klaipėdai“. Pasvarstėme, kad tai galėtų būti poezijos apie Klaipėdą skaitymų ciklas. Tačiau kažin, ar miestelėnams būtų įdomu kiekvieną savaitę klausytis eilių.

Šovė mintis, kad renginiai galėtų būti susiję su miesto istorijos įvykiais. Simboliškai pirmajam iš jų labai tiko Klaipėdos gimtadienis, juolab kad ir mūsų asociacija yra įkurta visai neseniai . Pirmąjį renginį režisavo pats Kęstutis Žilinskas, parinkęs Simono Dacho eilių. Dauguma klaipėdiečių žino, kas yra Taravos Anikė, bet kas buvo ir ką sukūrė S. Dachas, papasakotų, ko gero, kur kas mažesnis jų būrys. Pamanėme, kad prieš didelį masinį renginį suskambęs lyrinis akcentas ne tik pasveikintų švenčiantį miestą, bet ir atliktų šviečiamąją funkciją, atkreipdamas žmonių dėmesį į Memelio poetą. „Posmas Klaipėdai“ įgavo kitą prasmę – tai tarsi rytinis sveikinimas miestui.

Rugpjūčio 1-ąją vykusiame renginyje Anikę įkūnijo aktorė Jolanta Puodėnaitė, miestelėnus atsisukti į balkoną kvietė trimito garsai. Visų projekto rengėjų vardu norėčiau padėkoti Dramos teatro vadovui Gediminui Pranckūnui už geranorišką ir nuoširdų bendradarbiavimą, už suteiktą galimybę repetuoti ir organizuoti renginį balkone. Teatro darbuotojai atvyko atrakinti pastato, buvo šalia, pasirūpino garso technika, su kuria dirbo operatorius Sigitas Račkauskas. Apmaudu, kad pirmas blynas truputį prisvilo: ruošiantis debiutui, pritrūko susikalbėjimo tarp skirtingų organizacijų atstovų, ir, užuot vykęs prieš pat tautinių bendrijų renginį Teatro aikštėje, „Posmas Klaipėdai“ nuskambėjo valandą anksčiau, kai žmonių centre buvo visai nedaug.

Tačiau šitokie nesklandumai negali atimti noro veikti, tad ir toliau rutuliojame savo sumanymą. Istorikas Jonas Genys mūsų prašymu padarė keletą miesto istorijos „pjūvių“, išskirdamas reikšmingiausias jos sukaktis. Man ypač įdomu ir nauja buvo išgirsti, kad prieš 460 metų Klaipėdoje buvo pastatytas pirmasis jūrinis laivas. Tiksliai žinoma ir vieta, kurioje veikė toji laivų statykla – pasirodo, dabartinių Tomo, Didžiojo Vandens ir Vežėjų gatvių sankirtoje.

Manau, šią sukaktį galima tapatinti su antruoju uostamiesčio gimtadieniu. Tad vienas artimiausių mūsų renginių turėtų įprasminti šią datą ir drauge pažymėti istorinę vietą, vertą mažų mažiausiai atminimo lentos. Ši proga suteikia erdvės interpretacijoms, kurios gali virsti įstabiu meniniu renginio sprendimu – galbūt iš senamiesčio į marias galėtų „išplaukti“ laivas, gabenantis klaipėdiečių svajones…

Dar viena sukaktis, kurią šiemet būtinai turime savitai paminėti, yra jachtos „Lietuva“ žygio per Atlanto vandenyną pradžios 20-metis. 1989-aisiais buvau vienuoliktokas. Puikiai atsimenu šiuos įvykius, kurie virpino kiekvieno iš mūsų širdį, žadino patriotizmą ir tikėjimą ateitimi. Lygiai taip pat dabar tikiu mūsų iniciatyvos perspektyva išaugti į miesto tradiciją, o gal net į kelias. Pavyzdžiui, įprastas šventes – Rugsėjo 1-ąją, šv. Kalėdas – Klaipėda taip pat galėtų minėti savu stiliumi, kuris atkreiptų ne tik mūsų miesto gyventojų, bet ir visos šalies dėmesį. Jau turime keletą, mano nuomone, originalių idėjų ir šiemet planuotume dar bent tris renginius. Be to, išskirtinio dėmesio nusipelnė ir mūsų Dramos teatras. Ketiname prisidėti prie jo planuojamos paramos akcijos, kurios metu klaipėdiečiai galėtų jau įprastu būdu – skambindami ir siųsdami trumpąsias žinutes – aukoti lėšas teatro rekonstrukcijai.

Praėjusios Jūros šventės metu stebėdamas Teatro aikštėje išaugusią gražią sceną ir nacionalinės televizijos transliacijos vertus koncertus, susimąsčiau ir apie kitką. Užgoždami vieną jaukiausių savo miesto aikščių skambiais vardais, pamirštame savo miesto kūrėjus. Šventės organizavimo ypatybėmis domėsiuosi nuodugniau – būdamas asociacijos „Mano miestas Klaipėda“ valdybos narys, visuomeniniais pagrindais ketinu dalyvauti viešosios įstaigos „Jūros šventė“ valdybos veikloje. Mano nuomone, Teatro aikštėje vykstančiuose didžiuosiuose Jūros šventės koncertuose turėtų skambėti klaipėdiečių sukurti pasirodymai, juolab kad savame mieste turime daugybę menininkų ir jų kolektyvų. Nemažos jų dalies veikla finansuojama iš miesto Savivaldybės biudžeto, tad miestelėnai turėtų juos pažinoti ne iš nuogirdų ar pavienių publikacijų bei reportažų ir mėgti juos ne ką mažiau, nei sostinės pažibas. Visus miesto kūrybinguosius kviečiame dalyvauti ir iniciatyvoje „Posmas Klaipėdai“. Jeigu mūsų svarstymai ir idėjos inspiruoja jūsų kūrybinius sumanymus – mūsų tikslas pasiektas.

Džiaugiuosi, kad asociacijos „Mano miestas Klaipėda“ gretose jau susiformavo iniciatyvinė grupė, kuri rūpinasi renginiais. Joje dalyvauja muzikantas Stepas Januška, K. Žilinskas, A. Liubinavičius ir aš. Prie „Posmo Klaipėdai“ prisideda ir asociacijos prezidentas Kazys Paulikas, Klaipėdos verslininkų senamiesčio sąjungos pirmininkė Eugenija Odebrecht. Viso šio renginio pamatas – ne pinigų banknotai, o žmonių entuziazmas ir noras matyti savo miestą gražesnį.

Gintaras BENDŽIUS

2009-08-11