„Ką AŠ šiandien galiu padaryti, kad ši diena būtų viena geriausių mano gyvenime?“

Realiai, kai nėra pinigų miesto ir valstybės biudžete, auga bedarbystė, kai siaučia gripas, tai yra vienas iš esminių klausimų. O jo įgyvendinimas dažnai nieko nekainuoja, nes retas kuris nuoširdžiai sau atsako, jog reikia dar daugiau materialinių gėrybių. Natūraliai pradedame galvoti apie prasmingus darbus.

Viena iš minčių, kilusi šiandien, yra neįgaliųjų integracija į visuomenę. Turbūt teko apie tai girdėti? Skamba labai gražiai. Tačiau ką kiekvienas iš mūsų padarėme, kad tai realiai įvyktų?

Pavyzdžiui, mokantis eilinėje JAV mokykloje, klasėse sėdėdavau šalia žmonių ratukuose. Išskyrus šį faktą, jie visiškai tokie pat moksleiviai. Jiems nereikalingas joks ypatingas dėmesys, jie nereikalauja kažkokių išimčių. Jie dalyvauja mokyklos šokiuose, aktyviai sportuoja, per pertraukas lygiai taip pat skuba užsiimti geresnę vietą eilėje prie priešpiečių. Tiesiog ten ugdomas supratimas, kad tai yra pilnavertis visuomenės narys. Todėl šie žmonės vėliau kuria šeimas, sėkmingai įsidarbina, moka mokesčius.

Lietuvos mokyklose, deja, neturėjau tokių draugų. O ir mūsų populiariuosiuose „Akropoliuose“ retai matome žmonių kad ir su fizine negalia. Ar jų pas mus mažiau?

Vargu… Neįgalieji sudaro apie 10 procentų visuomenės. Jų tarpe yra visokių žmonių – ir linksmų, ir piktų, ir optimistų, ir praradusių viltį. Tačiau visuomenėje yra daug nepagrįstų nuomonių, susijusių su neįgaliaisiais, ir tai labai trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą. Tikiu, kad kiekvienas rasime po kokį nors pavyzdį, įrodantį, kad mūsų neigiamas požiūris būtų pateisintas, tačiau yra ir faktų, kurie rodo, kad būna ir kitaip. Vienas iš pavyzdžių yra socialinį statusą turinčios įmonės. Jos įdarbina neįgaliuosius. Kai kas labai stebisi, kad žmonės, kurie gauna nors ir mažas, bet stabilias išmokas neribotą laiką dar papildomai ieško darbo! Šiandien norinčiųjų dirbti yra daug daugiau nei pavyksta įdarbinti. Daugelis mūsų net nežinome, kad tam tikrą gaminį pagamino kokią nors negalią turintis asmuo. Kartais nežinome, kad mums maloniu balsu telefonu į klausimus atsako kokią nors negalią turintis asmuo. Mums tai visai netrukdo. Tačiau kas įvyksta, kai tas pats žmogus nori dirbti kartu su mumis?

Tiesios pabandykime kiekvienas sau ar išreikšdami mintis komentaruose pamąstyti:

„Kaip AŠ šiandien galiu paskatinti neįgaliųjų integraciją į visuomenę?“

Jie turi pasirinkimą, jie gali nieko neveikti. Tačiau dauguma neįgaliųjų vis dėlto renkasi bendravimą ir darbą. Kaip į tai reaguojame mes? Kas realiai atsakingas už neįgaliųjų integraciją?

Esminis dalykas, kurio aš pasigendu plane, tai yra kokie nors greiti veiksmai, kurie jau dabar leistu daryti tam tikrus pokyčius. Aš nesakau, kad nereikia planuoti ir vykdyti stambiųjų projektų, tačiau ką savivaldybė bedarys, pvz. Memelio miestui dabar privačių lėšų vis tiek nėra.

O kokį ekologišką turgelį ar kokias pilietines akcijas gal ir dabar galima vykdyti? Tik juokingai skamba pasakymas “priversti gyventojus puošti balkonus”. Man atrodo, kad savivaldybes darbas – parodyti ką ir kaip nebrangiai gyventojai gali daryti, kad jų aplinka būtų labai miela ir graži.

Tai mano pagrindinė kritika yra tokia, jog perskaičius šitą planą, aš visai nepatikėjau, kad per artimiausius metus kas nors keisis. O jei mes aktyviai kursime marketinginį planą užsieniečiams, planuosime grandiozinius projektus, kuriems kol kas nėra ne tik valstybes, bet ir privačių lėšų, jau kitą vasarą (nekalbant apie kitus sezonus) nebelabai bus kur vaikščioti po senamiestį užkaltais langais. Aš  siūlyčiau dirbti su tuo, kas dabar yra – įvairiausi pasiūlymai senamiesčio verslininkams, lengvinant jų veiklos sąlygas, įvairiausių pilietinių iniciatyvų nukreipimas į senamiesčio erdves ir jų skatinimas (pvz. dabar vaikučiai gali su kokiais studentais ką nors gaminti iš gamtos gėrybių, kažkas gali pardavinėti arbatą ir sausainius, kažkas groti ar dainuoti). Žodžiu, galbūt tai ir labai paprasti ir nebrangūs projektai, kurie ugdytų žmonių norą leisti laiką senamiestyje. O tada jau atsiranda galimybė ir vietinėms kavinėms. Visa esmė – žmones traukia žmonės. Tą ir reikia kurti bet kuriomis priemonėmis. Jei atidarysi puikią kavine, bet ji bus tuščia, tai geriau ir nedaryti. Tačiau yra ir taip gerų vietų, kur pritraukus truputį žmonių, viskas atsigautų.

Na, toks paprastas praktinis mano požiūris šiuo klausimu. Sėkmės!

Išgirdus pranešimuose minimus faktus, tampa visiškai aišku, kad situacija iš tiesų sudėtinga. Pavyzdžiui, mieste trūksta dešimčių specialiųjų lovų ir ratukų žmonėms su negalia, kurie patys jų negali įsigyti. Dešimtys žmonių su proto ar psichine negalia neturi artimųjų, galinčių juos globoti, o socialinių darbuotojų tiesiog nepakanka. Trumpai sakant, kur pažiūrėsi, ten kažko trūksta.

Kad ir kaip būtų liūdna, sunku patikėti, kad šiandien valstybė gali iš ko nors paimti lėšas ir jas skirti kažkam kitam. Tačiau kiekvienas mūsų galime prisidėti prie situacijos gerinimo. Pavyzdžiui, jei mūsų kaimynams ar artimiesiems reikalinga pagalba, galbūt mes patys ją galime suteikti be didelių sunkumų? Galbūt mes ar mūsų artimieji bei pažįstami yra kokių nors organizacijų, galinčių remti jautresnes grupes, nariai. Žinau, kad tokiose organizacijose kartais sunku nuspręsti, kam skirti paramą. Padėkime jiems tai padaryti.

Manau, kad socialinėje srityje reikia nuveikti labai daug šviečiamojo darbo, kad visuomenė suprastų, kad benamiai, beglobiai, įvairias psichine bei fizines negalias bei priklausomybes turintys žmonės yra mūsų visuomenės dalis. Nė viena šeima nėra nuo to apsaugota. Nė vienas iš mūsų nėra nuo to apsaugotas. Iš to lėšų nepadaugėja, tačiau keičiantis požiūriui, atsiranda naujų būdų rūpintis šiais žmonėmis. Užduokime sau klausimą – ką aš galiu padaryti, kad beglobiai vaikučiai, vieniši seneliai ar neįgalus kaimynas galėtų gyventi bent truputį geriau? Manau, kad Asociacijos tikslas – užduoti šį klausimą tiek savo nariams, tiek ir visiems kitiems. Nuo to prasideda esminiai pokyčiai, o paskui atsiranda ir reikiamos priemonės bei lėšos.

Žiūrėdama į nuotraukas, kuriose ir dvi panelės, kalbinančios jūreivius, ir vaikučiai su popieriniais laivais, ir senas miegantis jūrininkas bei daugybė laivų atvaizdų, didžiavausi, kad gyvenu šiame mieste. Daviau sau pažadą, kad mokysiuosi daugiau dairytis ir grožėtis mane supančia aplinka. Juk kartais važiuodami per miestą žiūrime tik į įprastą kelią ir net jo kartais nematome. Gerai, kad bent nuotraukose kasdieniai vaizdai atgyja visai kitaip.

Tad dar kartą nuoširdžiai dėkoju tiek idėjos autoriams, tiek ir visiems, patikėjusiems, kad tai bus smagu ir dalyvavusiems, tiek ir padėjusiems atrinkti darbus. Manau, kad net ir maži renginiai yra vertingi, nes tai geros emocijos ir santykių palaikymas, kas ir yra svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenime.

Telieka pasidžiaugti, kad mes, klaipėdiečiai, vis dėlto esame labai šilti ir atviri, kad dar atpažįstame vieni kitus, kad nuoširdžiai sveikinamės pasimatę. Branginkime tai, nes daugumos didmiesčių gyventojai tuo jau seniai negali pasigirti.

Tad būkime aktyvūs, bendraukime, dalyvaukime, šturmuokime koncertų sales ir visus renginius. Dažnai tai visiškai nieko nekainuoja… Ir mūsų mieste mums bus gera gyventi. Tai – mūsų rankose…

Pavyzdžiui, šiandien suformuota Projektų valdymo grupė, atsakinga už galimų finansavimo šaltinių paiešką. Juk Asociacijos nariai turi daugybę idėjų, tačiau kai kurioms jų reikalingos lėšos, nes visko savo rankomis padaryti nepavyksta. Pasirodo, finansavimo galimybių taip pat yra, tik čia, kaip ir visur, reikalingi profesionalai, žinantys kur ir ko ieškoti. Grupei vadovauja projektus nuo 2005-ųjų metų sėkmingai rengianti Vaida Žvikienė, išrinkta susirinkusios komandos. Prie komandos prisidėjęs Ruslanas iš karto atvirai pasakė: „Aš noriu, kad po metų galėčiau pasakyti, jog aš Klaipėdai padariau tokius ir tokius konkrečius darbus. Tik taip man bus įdomu čia dirbti.“ O komandos narė Ingrida atėjo padėti visuose projektų rengimo etapuose ir visais aspektais, nes padėdama ji siekia suvokti, kas tai yra ir kaip tai veikia. Rita šiuo metu atostogauja, bet ji jau rengia vieną projektą, tad po atostogų prisijungs prie šios grupės.

Darbo grupė iki rugsėjo 1-osios patalpins informaciją apie finansavimą  bei sritis, kurioms šiuo metu galima gauti lėšų. Galite prisijungti prie šios grupės, jei turite patirties, rengiant projektus, o taip pat galite siūlyti ir savo darbo grupes.

Norėčiau sulaukti pačios darbo grupės komentarų, bet mano įspūdžiai, matant, kaip noriai dirba šie žmonės, yra patys geriausi. Tada aš tikiu, kad ši Asociacija, vienijanti tokius žmones, yra didžiulė jėga. Kad mes būsime išgirsti. Kad mes savo rankomis gražiname savo miestą. Man tai svarbu, nes baisiausia girdėti, o dar baisiau patikėti, „kad nieko negalime padaryti“. Kaip sakoma kažkurioje reklamoje, „jei galiu aš, gali ir TU!” Aš jau matau, kad galiu. O TU?